Buriavimas Kanaruose. Vulkaninės kilmės sala - Tenerife.
Iš pirmo žvilgsnio - augmenija nyki. Miestuose auga pasodintos palmės ir įvairūs kaktusai. Kylant link snaudžiančio ugnikalnio Pico del Teide , galima išvysti subtropinio miško fragmentų.
Džiugina laisvėje gyvenančios kanarėlės,čiulbančios visur ir visada. Meninikam tikriausiai patiktų keisti, mėnulį primenantys vaizdai. Ir, žinoma uolienų spalvos, tinkančios meilės nuotaikai išreikšti - nuo baltos iki ryškiai raudonos ar net bordinės. Tikrai įspūdinga Atlanto Vandenyno sala.
Kelionė į Atlanto vandenyną.
Tiek daug kartų teko girdėti apie žmones kurie perplaukė Atlantą,perskrido jį ar dar kaip kitaip jį nugalėjo. Kažkuo baisiu ir labai didingu visuomet įsivaizduojame šį vandenyną. Tiek girdėta apie Atlanto dižiasias bangas. Baugu net išplaukti į atvirus vandenis. Gyliai prie kranto viršija 100 m. o kiek toliau, jų net nefiksuoja prietaisas ,pagal jūrlapį - 1500 m.
Didžiuliai molai saugo uostus nuo Vandenyno bangų. Matyt audros čia būna negailestingos. Gal dėl to jachtų čia nedaug. Net pagrindiniame sostinės uoste suskaičiavau vos šimtą.
O gal dėl to ,kad iki artimiausio kranto reiktų buriuoti savaitę, ir tai jei vėjo kryptis tinkama. Tik atvykęs supratau,kad čia buriuoja žmonės, turintys nemenką patirtį, gal net visiški atsiskyrėliai.
Oro sąlygos atrodė puikios, bet prognozė grasinanti. Nusprendę apžiūrėti vietines įžymybes ,išsinuomojome automobilį ir nuskubėjome ugnikalnio link.
Tikriausiai jokie fotoaparatai negali perteikti tų jausmų ir tų vaizdų prie vulkano. Spalvos bei atšalusios lavos formos. Taip atrodė,kad mėnulio vaizdus filmavo būtent čia.
Šiek tiek sušalę nusprendėme leistis prie vandenyno,juk atvažiavome pasišildyti .
Šioje salos pusėje viskas atrodė ramu,o nuo kalno matėsi, kaip kitoje salos pusėje, link mūsų uosto riedėjo vandenyno bangos, pasipuošusios baltom keterom.
Išaušus kitos dienos rytui viskas pasikeitė. Pradžiai pakėlėme Lietuvos vėliavą, o po to per raciją atsiklausę leidimo, išplaukėme į atvirus vandenis.
Prie šturvalo stojo labiausiai jo pasiilgę, o po penkių valandų įplaukėme į San Miguelio uostą.
Nors uostas jau veikia, bet statybos darbai vis dar vyksta. Locijoje perskaitėm, kad uostas statomas jau dešimtmetį. Nes darbai buvo sustoję trim metam, po to kai didelė audra buvo sugriovusi dar nebaigtą statyti molą.
Peizažai mūsų akiai neįprasti - dideli ir kampuoti viešbučiai, jokio senamiesčio. Viskas tiesiog ant akmens. Gerai, kad radome gerą restoranėlį,tiksliau maistas ten buvo puikūs.
Palepinome gomurius ir pakankinome pilvus, kaip sunku juos nesti.
Kita diena buvo skirta savotiškam poilsiui, ir bandymui rasti saugią įlanką. Pagal aprašymus locijoje supratome, kad tokia įlanka yra prie Los Kristjanos. Rašoma, kad joje uždrausta inkaruotis - uosto direkcija gali bet kada išvaryti. Taip pat rašoma, kad visi inkaruojasi ir dėl to nekyla jokių problemų.
Taigi, sustojome ir mes. Stebėjome greitaeigius keltus, mažus keleivinius laivelius, kurie vežė turistus pažiūrėti delfinų.
Savo gumine valtele plaukėme į ekspedicijas: į miestą, į pliažą ir ant uolų.
Nors bangų nesimatė, visą naktį jachtą gan stipriai supo. Laivelio girgždesys daug kam neleido užmigti. Taigi ryte išplaukėm anksti. Kursas link La Gomero salos.
Visą distanciją prie šturvalo stovėjo šviežiai iškeptas antros eilės vairininkas, ir ją lydėjo sėkmė delfinai. Neapsakomas jausmas kai aplink jachtą dūkdami šokinėja linksmi jūros gyvūnai. Lyg kviesdami plaukti greičiau.
Po kelių valandų įėjome į uostą iš kurio Kolumbas išplaukė ieškoti Indijos, o rado Ameriką.
La Gomeroje radome senamiestį ir net bažnyčią su freska skirta Kolumbui.
Senamiestyje dominuoja geltona ir balta spalvos, balkonai padaryti iš medžio, padengto laku.
Miestelis įsikūręs tarp uolų, taigi net restoranai įrengti uolų nišose.
Nors atrodo, kad vietiniai žmonės nieko nedaro, tai siesta, tai fiesta. Storulių nėra, gal dėl to, kad gyvena šlaituose ir kasdien nemažai vaikštinėja laiptais.
Kai jau pamiršti, kad kažkur toli tavęs laukia žiemos rūpesčiai, šeima, darbas. Kaip tik tada reikia sukti atgal. Bandėme pasiklausti oro prognozės, kažkaip keistai atsakė, kad oras aplink šią salą neprognozuojamas. Plaukimo metu vėjas keitėsi kardinaliai, nuo pietinio iki šiaurinio. Nuo stiproko iki visiško štiliaus. Net bangos keitė kryptį, kurį laiką jos ritosi vienos prieš kitas.
Taigi vėl link San Miguel.
Paskutinis plaukimo etapas link Santa Cruz de Tenerife mums priminė, kas yra buriavimas prieš vėją. Nors prognozė nežadėjo stipraus vėjo, pūtė iki 15m/s. Parėjom šlapi ir pavargę. Gerai, kad visa tai kelionės pabaigoje.
Per visą kelionės laiką sutikome tik dešimt buriuojančių bei šiaip plaukiančiu jachtų .Suprantama, kad tai ne sezono įkarštis, tikrai ne buriavimo rojus.
Mes čia paburiavome, pamatėme ir sužinojome. Dabar galim ir jum papasakot.
Pasibaigus plaukimo kelionei, tuo viskas dar nesibaigė. Krante kaip tik prasidėjo Užgavėnių karnavalas, kuris čia trunka visą savaitę.
Pagrindinis veiksmas prasideda sutemus, ir trunka iki aušros. Pažiūrėkite kaip atrodė: Pasiimti čia.
Ryte nuleidome Lietuvos vėliavą garbingai visą savaitę plazdėjusią Atlanto vandenyne prie Kanarų salų.
Kad ir kaip gera butu svetur, vis vien tenka grįžti namo. Atsisveikinimui pasigėrėjome vaizdais pro lėktuvo iliuminatorių.
Štai tokia kelionė įvyko sausio 26 - vasario 2 dienomis. |