Ilgais žiemos vakarais svajoja žmogus apie geresnį laivelį. Bet kaipgi jį nusipirkti? Kol neparduosi savojo, sunku svajoti apie kitą, juk ne visi turi reikiamą pinigų sumą. Taigi viskas prasideda nuo to, kad parduodi savo laivelį. Savo jau pamiltą laivelį. Gaila, labai gaila... Atsisveikini ir eini ieškoti kito.
Pirmiausia ieškai vietiniuose jachtklubuose, po to naršai internete... Randi, žmogau, kelis tinkamus variantus. Visi jie pačiame Stokholme arba jo priemiesčiuose. Keliauji į švedų sostinę. Apie tai rašyti neverta, keliauti visi mokame. Rašysiu tik apie tai, kaip rinkomės laivelį. Tai, aišku, ne mis Švedijos rinkimai, bet pasirinkti net iš kelių variantų labai sunku. Kad lengviau būtų parinkti papildomą įrangą, pasiėmėm su savimi sąrašą, iš kurio matyti, ar pas mus galima atlikti tokio tipo burlaivio techninę apžiūrą.
Pirmas vizitas į pasirinktą laivelį. Kaina lyg ir įkandama. Įšoki. Aha... supasi. Gerai. Vidus – stoviu beveik visu ūgiu, 5 miegamosios vietos – tai gerai, šturmaninė dešiniam borte – patogu dešiniarankiui. „Altorius“ (kambuzas, arba virtuvė) nedidelis,bet panašus į patogų.Kajutkompanija nemaža. O kas gi po pajolais? Šiek tiek vandens yra, o tepalo – ne. Kviečiame aikštelės prižiūrėtoją. Visokiais metodais mušame kainą. Ieškome visų įmanomų trūkumų: žiūrėk čia – blogai, žiūrėk ten – taip pat ir t. t. Žodžiu, kaina sumažėja maždaug 10–15000 kronų, bet vis tiek daugoka. Juk papildoma komplektuotė labai prasta – nėra gelbėjimo priemonių. Pirkti Švedijoje dar brangiau nei pas mus. Ko gero, nusiderėtą sumą išleisime pirkdami jų parduotuvėse gelbėjimo įrangą.
Antras laivas senas, net 30 metų, nebrangus – tikras jūrinis laivas. Optimizmo mažoka, bet patikrinti reikia. Vėl viskas kaip ir anksčiau, panašu į mūsų pasienio kratą. Aptinkame vandens ir tepalo po pajolais. Žodžiu, NE.
Trečiame vėl pasijuntame pasieniečiais. Tiesa,jau lipi į laivelį ir matai, kad kaina – ne tavo kišenei. Apžiūrime, bet viskas prie širdies nelimpa. Dar ir tepalo pilna po pajolais (kodėl jie nieko neslepia, keisti tie švedai). Ir vėl nieko gero.Taip prabėga diena. Lyg ir nieko nenuveikėme, bet kojas vos velkame. Tiesa, liovėmės dirbę tik dėl to, kad švedai baigia dirbti 17 valandą. Taigi nieko neradę skambinėjame pagal skelbimus, ten yra panašių laikraščių į mūsų „Alio reklama“. Žmonės kalba angliškai, nepriklausomai nuo amžiaus,susitarti galima, tik dauguma kažkur išvykę – susitikti neįmanoma. Belieka laukti kitos dienos.
Ketvirtas laivelis, pasirodo, stovi tame pačiame uostelyje prie pirmojo mūsų apžiūrėto laivo. Ir kaip jo nepastebėjome? Gal jis kiek mažokas. Taip ir yra, bet patikrint reikia. Pirmą kartą teko matyti tokį tvarkingą ir mielą laivelį. Iš karto matyti, kad jo šeimininkas – tikras jūrų vilkas. Viskas šiame laivelyje veikia be jokių priekaištų. Nors pirk ir „varyk“ aplink pasaulį, ką ten Baltija. Bet juk labai panašų pardavę išvažiavom kito ieškoti.
Reikia dar kartą viską labai rimtai pasvarstyti.Nusprendus pirkti pirmąjį variantą, liko laiko susipažinti su kitais laivo pirkimo ypatumais. Perkant laivą nevalia pamiršti mūsų šalies įstatymų– reikės mokėti 18% nuo sumokėtos sumos. Tai irgi nemaži pinigai. Jų bankuose, kaip ir pas mus, taip pat nemažai painiavos, jei ne daugiau. Na, bet man neteko viso to pamatyti. Aš pradėjau ruošti laivą plaukti namo.
Pasirodo, jei švedui teko nuplaukti iki Gotlando salos, jis ir jo visa šeima save laiko didžiais jūrininkais. Tai su pasididžiavimu man aiškino aikštelės prižiūrėtojas. Jis buvo nustebęs, kad aš stengiuosi sutvirtinti šiek tiek klibantį vairo mechanizmą. Po to reikėjo gauti pasienio tarnybos pažymą, kad laivui leidžiama palikti Švedijos krantus, ir dar vieną, patvirtinančią, už kokią sumą jis buvo nupirktas. Beliko rimtai pasiruošti kelionei ir praleisti dar vieną neužmirštamą vakarą Stokholmo centre.Tik vėlai vakare nusprendėme šiek tiek paplaukioti,
išbandyti laivo valdymo savybes. Iki šiol aklai pasitikėjome konstruktorių profesionalumu.
Apdairumas gėdos nedaro. Apsukę nedidelį ratuką, randame trūkumų ir taisytinų dalykų. Išaušus kitai dienai, prasidėjo lakstymai po buriavimo parduotuves – juk pas mus nieko jachtom nerasi (atseit jūrinė valstybė). Radome panaudotų daiktų parduotuvę. Daug gero prisipirkom, įskaitant ir Gotlando jūrlapį, tiesa, labai seną, bet naudoti tinkamą. Ilgai vėplinėti negalėjom, nes parduotuves uždaromos 17val. Tai gerokai trikdo lietuvius, įpratusius parduotuvėje pirkinėti ir žiūrinėti iš lėto, pamąstyti, paskaičiuoti ir t. t. Gerai, kad trūkstamų jūrlapių ir gelbėjimosi priemonių gavome nusipirkti iš aikštelės prižiūrėtojo (gan pigiai). Taigi laivelis parengtas plaukti į naują registravimo uostą, Trakus.

Gražus miestas Stokholmas, bet mums reikia namo. 6 valandą kuriame dyzeliuką ir judame jūros link. Galima visą kelia plaukti labai moksliškai tyrinėjant kiekvieną jūrlapio lopinėlį. O galima tiesiog ieškoti bojų, kaip ir pas mus Kuršmarėse. Svarbu tik nepraplaukti posūkių, kadangi fiordai, dar vadinami Stokholmo jūra, gana painūs ir išsiraizgę. Salos – didelės ir mažesnės, netgi sunku suprasti, kaip tie švedai į jas patenka, o kai kurie net ir gyvena ten.
Gėrėdamiesi keistoka mūsų akiai gamta, priplaukėme šliuzą. Kadangi buvo laukiančiųjų jo atidarymo, mums liko tik pakartoti tai, ką daro vietiniai buriuotojai. Įplaukę į šliuzą palaukėm, kol užvers vartus. Prie mūsų, kaip ir prie visų, priėjo vyriškis, renkantis po 150 kronų už laivą. Po kelių minučių mus visus nuleido kokiu pusmetriu žemiau. Už to įdomaus įrenginio buvo ir degalidegalinė, kurioje papildėm vandens ir kuro atsargas. Kelionė tęsėsi jau gana ilgai,o jūros nebuvo matyti,bet plaukti buvo lengviau,nes kelios vietinės jachtos plaukė jūros link. Mums tiesiog reikėjo sekti iš paskos. Nors jūrlapio į šoną nenumetėm,mes juk nevietiniai. Prieš įplaukdami į jūrą turėjome kirsti kažkokią karinę zoną(pagal mūsų turima jūrlapį), ką daryti,sukam iš farvaterio. O be reikalo – mes juk su švedų vėliava. Palandžioję aplink salas, pamatę mažų kyšančių iš vandens uolų viršūnėlių, grįžome į farvaterį ir plaukėm paskui vietinius. Apie 17 valandą Baltija mus priėmė į savo glėbį. Pasidarė lengviau kvėpuoti, pasijutom taip netoli namų. Kadangi oras buvo labai ramus, nusprendėme plaukti per Fiorazundės sąsiaurį.Dėl to mūsų kelionė turėjo sutrumpėti keliasdešimčia jūrmylių. Naktis buvo labai rami – visiškas štilis. Visą tą laiką burzginome variklį – plaukėm 4–4,5 mazgų greičiu. Gana šauniai, neperkraudami be priekaištų dirbančio variklio.Rytą, prieš devynias, pamatėme žemę. Gotlandas.
Priplaukę arčiau pastebėjome dvi dideles bojas. Tai buvo kelias į sąsiaurį. Už jo dar daugybė ženklų. O iš kito šono plaukė melsva jachta.Štai mums ir kelrodė žvaigždė ("…o jūs, vaikai, taip darykit, kaip meistrelis daro“). Siauriausioje vietoje paėmus žiūroną galima patyrinėti krantus, pilnus gynybinių įrenginių – visa pakrantė primena fortą. Per žiūronus pažvelgę į melsvąją jachtą neapsakomai apsidžiaugėme – lietuviai. Melsvoji jachta – tai Klaipėdos jachtklube registruota „Banga“! Pasivijome juos tik mažame uostelyje. Prisišvartavom gretimai. Pabendravom, pasėdėjom, kaip vyrams priklauso (negi viską veši namo). Pajutom kylantį vėją.
Laikas judėti. Ir prasidėjo. Variklis nenori vestis, nors tu ką. Starteris kvailioja: pravertė tarybinio žmogaus patirtis: su atsuktuvu prie starterio kyšt – ir burzgia. Atsisveikinom su lietuviais. Atsišvartavom ir pirmyn. Liko praplaukti švyturį, stovintį kaip tik sąsiaurio viduryje.
Variklis veikia, vėjas pučia, išsukam stakselį, pasvyram ir laimingi judam į priekį.Staiga užgęsta variklis. Išbėgo aušinimo skystis, ne tą kranelį, pasirodo, atsukom. Niekis,mes juk ne pirma diena buriuojam. O švyturys su visokiais atsikišimais artėja. Turim „išpjaut“, privalom. Gaudom gūsius kaip Trakuose. Pakylam,dar kartelį ir dar. „Išpjovėm“. Valio!
Stojam į kursą ir aiškinamės, kas, kam, dėl ko.Viską išsiaiškinus ir nurimus aistroms, pakeliamas grotas. Vėl 4–5 mazgai, taigi lieka tik plaukti ir plaukti. Tiesą sakant, pagrindinio Baltijos jūrlapio neturim, nei tiksliai žinom, kur ta Lietuva. Tačiau nėra geresnio pagalbininko kaip GPS. Jis parodo viską.Bet nakti šiek tiek teko keisti kursą,labai jau grynas fordevindas pūtė. Pasikliaudami GPSu ir kompasu kitos dienos rytą pamatėm Liepojos priėmimo bojas. Nuo jų ir Klaipėda netoli.

Klaipėdoje kaip namie. Viskas sava ir pažįstama. Pasitikęs pasienietis nežinoma kalba aiškino, jog turim sustoti prie jachtų patikrinimo krantinės (kur senasis keltas stodavo). Mes pradėjom šaukti, kad mes lietuviai. „Tai ko meluojat su ta švedų vėliava“.Rėkė mums pasienietis. Mat kol laivas neregistruotas Lietuvoje, negalima kelti savo vėliavos. Taigi grįžome namo kaip švedai...O dabar šis laivas stovi Trakų jachtklube. Tai ne pirma ir ne paskutinė jachta, atkeliavusi iš fiordų ir ežerų krašto. Kiekviena jachta turi savo istoriją, kurią vertą aprašyti...
Kelionėje dalyvavo ir ją aprašė Kostas (Tuo metu 2 eilės vairininkas)